Maisto priedas yra: „Bet kokia medžiaga, vartojama ne kaip maistas ir paprastai naudojama ne kaip maisto ingredientas, nepriklausomai nuo to, ar ši medžiaga turi ar neturi maistinių savybių. Tarptautiniu mastu ši medžiaga maisto technologijos sumetimais yra naudojama kaip papildomas maisto gamybos elementas apdorojant produktus, ruošiant maisto produktus, juos apdirbant, pakuojant, transportuojant arba laikant įvairiomis sąlygomis jau gatavą produktą. Šios medžiagos gali paveikti (tiesiogiai arba netiesiogiai) produktų savybes, tapdamos šių produktų komponentu, arba kitaip pakeisti produktų savybes. Į šį terminą neįeina „teršalai” arba medžiagos, kurios dedamos į maisto produktus siekant išlaikyti arba pagerinti maistines savybes”. Taip aprašomas maisto priedo suvokimas, remiantis Codex Alimentarius pateikiama informacija. Paprasčiau maisto priedai aiškinami taip: tai natūralios ar sintetinės cheminės medžiagos, kurios yra dedamos į produktus, siekiant išlaikyti, sustiprinti, susilpninti tam tikras maisto produkto savybes ar pridėti papildomų, pavyzdžiui, kvapą, skonį, išvaizdą.
Kai kurie maisto priedai naudojami nuo senovės, kaip actas – konservavimui, valgomoji druska – sūdymui, sieros dioksidas – vyno gaminimui, o antroje XX a. pusėje vystantis maisto pramonei pradėta naudoti daug naujų, tiek natūralių, tiek sintetinių, maisto priedų.
Skirtingose valstybėse leidžiamų maisto priedų sąrašai skiriasi. Sprendimas leisti naudoti maisto priedą nėra absoliutus. Išaiškėjus, kad maisto priedas nėra saugus, jis gali būti išbrauktas iš leidžiamų vartoti priedų sąrašo. Vis dėlto yra nemažai priedų, kurie iki galo nėra ištirti, tačiau laikomi saugūs.
Kai kuriose šalyse maisto priedų naudojimas ribojamas arba draudžiamas tradicinių produktų gamyboje: Prancūzijoje draudžiama naudoti visus maisto priedus gaminant tradicinę šalies duoną, Graikijoje – fetos sūrio gamyboje, Švedijoje ir Suomijoje draudžiami dažikliai gaminant tradicinius vaisių sirupus.
Lietuvoje leidžiami maisto priedai yra išvardinti Lietuvos higienos normoje HN53-1995 „Leidžiami vartoti maisto priedai“ ir jos priede HN 53-1:2001 „Leidžiamos vartoti kvapiosios medžiagos ir kvapiųjų medžiagų gamybos žaliavos“.
Ant produktų pakuočių pradėta klijuoti etiketes su nurodytomis sudėtinėmis dalimis ne taip ir seniai, tik nuo 1986 metų. Tuo metu skoninės medžiagos neturėjo būti įvardijamos, užtekdavo parašyti „skoninės medžiagos” ir to buvo gana. Tačiau visi kiti ingridientai, kartu ir vanduo, turėjo būti nurodomi mažėjančia pagal svorį seka. Šiandien, siekiant palengvinti šių medžiagų naudojimo priežiūrą bei vartotojų informavimą, maisto priedai yra klasifikuojami, priskiriant kiekvienam numerį – Europos Sąjungoje tai yra E numeris.
Numeriai suteikiami tiek sintetiniams, tiek natūraliems priedams, tačiau į E maisto priedų sąrašą neįeina daug natūralių, nuo seno naudojamų maisto priedų. JAV numeriai paprastai suteikiami leidžiamiems sintetiniams maisto priedams, o natūralūs maisto priedai nurodomi be numerių, taip pat nereikalaujama, kad būtų atliekami natūralių medžiagų bandymai ar klinikiniai tyrimai.
Gamintojai gali naudoti žymėjimą E raide, arba visą priedo pavadinimą, todėl dažnai jie pasirenka visą pavadinimą, nes pastarasis nėra toks gąsdinantis, nei žymint E raide.
