Arnika – tai retai augantis ir Lietuvoje saugomas augalas, randamas pietiniuose ir pietrytiniuose šalies rajonuose. Auga kalnuotose miškų vietovėse, sausuose pušynuose, mišriuose miškuose. Žydi birželio–liepos mėnesiais, o vaisiai subręsta liepą–rugpjūtį.
Arnikos žiedynuose yra seskviterpeninų laktonų (helenalino, jo esterių – arnifolino, šamisonolido), eterinių aliejų 0,1–0,9% (timolis ir jo derivatai), rauginių medžiagų apie 5% (umbeliferonas, skopoletinas), flavonoidų (izokverticinas, astragalinas) sterinų, riebalinio aliejaus, fenolinių karboninų rūgščių (cinarinas), sakų, inulino, cukrų bei vitamino C. Šaknyse yra apie 0,4–1,5 % eterinio aliejaus, 9-10 % inulino, organinių rūgščių ir dervų.
Arnika žinoma, kaip skausmą mažinantis augalas, kuris pasižymi ir priešuždegiminiu, antimikrobiniu poveikiu. Ji plačiai vartojama liaudies medicinoje: spuogams, furunkulams, sumušimams, mėlynėms, sausgyslių patempimui ar raumenų skausmams gydyti. Ji taip pat naudojama širdies ir kraujagyslių ligoms gydyti, norint sumažinti cholesterolio kiekį ir stimuliuoti širdies darbą, ginekologiniam kraujavimui stabdyti.
Reiktų įsidėmėti, jog arnikos preparatų vartojimas į vidų nerekomenduojamas, kadangi jie nuodingi ir gali sukelti skrandžio skausmą, viduriavimą, vėmimą ir netgi širdies sustojimą bei mirtį.
Arniką rekomenduoja vartoti tik išoriškai ir gydyti hematomas, sumušimus, reumatoidinį sąnarių skausmą, stomatitą bei odos uždegimus (dėl vabzdžių įgėlimo).
Arnikos preparatų negalima vartoti nėščioms ir kūdikį maitinančioms moterims.
