Berilis (Be) – tai vienas iš elementų, kurio buvo ilgai ieškota. Daug 18 a. chemikų tyrinėjo svarbiausią berilio mineralą berilą Be3Al2(Si6O18), tačiau jiems nesisekė įrodyti, kad ten esama naujo elemento. Pagrindinė kliūtis buvo ta, jog berilio ir jo junginių savybės buvo labai panašios į aliuminio ir jo junginių savybes.
Berilis – tai toksinis ultramikroelementas. Padidėjusi berilio koncentracija sutinkama darbininkų, inžinierių, kontaktuojančių su beriliu, o taip pat jų šeimos narių organizme.
Leidžiama berilio koncentracija plaukuose BMC duomenimis -1 mikrog/g (suaugusiems ir vaikams).
Labiausiai berilį kaupia kepenys, kaulinis audinys ir plaučiai.
Kaupdamasis organizme, berilis dažniausiai pakenkia plaučius (fibrozė, sarkoidozė, beriliozė), rečiau – odą (eritema, egzema), širdies raumenį, kepenis, kaulus. Gali sukelti virškinamojo trakto gleivinės erozijas. Berilio antagonistas (t.y. medžiaga, kuri veikia priešingai) – magnis.
