Paprastoji gyvatžolė, liaudyje dažniau vadinama žalčiažole – daugiametis, medingas augalas su neilgu, storu gyvatę primenančiu rangytu šakniastiebiu. Šis vaistinis augalas labiausiai mėgsta drėgnas pievas, pelkėtas vietas, pamiškes.
Gyvatžolės šakniastiebiuose yra iki 25 proc. rauginių medžiagų, kurios pasižymi sutraukiamuoju, baktericidiniu, žaizdų gydomuoju poveikiu. Šakniastiebiuose taip pat daug galo rūgšties, katechinų, krakmolo (iki 26 proc.), kalcio oksalato, vitamino C, karotino.
Mūsų senoliai gyvatžolės šaknų nuovirą vartojo esant šlapimo pūslės negalavimams, kraujotakos sutrikimams, apsinuodijus nuodingomis medžiagomis. Moterys nuoviru skalaudavo plaukus, kad šie neslinktų, būtų tvirti ir blizgantys. Gyvatžolę kaip stiprų priešnuodį vartojo ir įkandus gyvatei.
Išmanantys apie vaistažoles žmonės vaistinei žaliavai prisikasa gyvatžolių šakniastiebių augalui peržydėjus rugpjūčio mėnesį arba vėlų rudenį. Šakniastiebiai supjaustomi nedideliais gabaliukais ir išdžiovinami. Gerai išdžiovinti tampa kieti, rangyti, plokšti, bekvapiai, iš pradžių sutraukiančio, vėliau kartoko skonio.
Gyvatžolių šakniastiebiai tinka vartoti kaip sutraukiamoji priemonė prasidėjus ūmiems, bet neinfekcinės kilmės viduriavimams, kraujavimui stabdyti. Jais gydomi žarnyno uždegimai. Nuoviru skalaujama gerklė sergant stomatitu, gingivitu.
