Gegužės mėnuo pats kiaulpienių žydėjimo metas. Lyg mažomis saulutėmis jų žiedeliais geltonuoja laukai, kiemai ir pakelės. Matydami tokią grožybę dauguma nelabai gražiai apie tų laukų ar kiemo šeimininką pamąsto: girdi, apsileidęs, piktžolėmis žemę apleidęs.
Tačiau į kiaulpienę galima ne vien kaip į piktžolę žiūrėti. Juk neatsitiktinai šis augalas liaudyje pačiais įvairiausiais vardais vadinamas. Diedukai, gyvybės šaknis, pienė, pūkenė, piktšašė, pukutė, snaudė – tai vis kiaulpienės (Taraxacum officinale Weber) liaudiški pavadinimai. Žinovai kiaulpienę labai aukština ir vertina ją vos ne kaip gyvybės ir žvalumo šaltinį. Ji, kaip ir dilgėlė, tinka ir vaistui, ir maistui.
Kiaulpienė gydo ir stiprina
Kiaulpienė – daugiametis, apie 5-30 cm aukščio žolinis augalas. Šaknis liemeninė, mažai šakota, siekia iki 30 cm ilgio. Žydi balandžio-gegužės mėnesiais. Visose augalo dalyse yra daug pieno sulčių.
Gydymui naudojamos tiek kiaulpienių šaknys, tiek ir antžeminė dalis. Kiaulpienė yra kartaus skonio. Tačiau tai nieko nekenkia. Atvirkščiai – kartumynai yra naudingi. Kiaulpienėse gausu vitamino C, yra ir gyvybės palaikytojų vitaminų E ir A, turi geležies, kalcio, fosforo, inulino, jodo, dervos, vaško, organinių rūgščių ir net kaučiuko.
Tradicinėje medicinoje kiaulpienė buvo naudojama kepenų ligoms gydyti. Amerikos indėnai ją naudojo patinimams mažinti, inkstų ligoms gydyti, virškinimui gerinti, rėmeniui malšinti.
Kinijoje jau nuo VII amžiaus buvo žinoma apie antibakterines šio augalo sulčių savybes.
Pirmą kartą Europoje jis buvo panaudotas tik 1485 metais. Kiaulpienės pavadinimą (angl. dandelion) XV amžiuje pasiūlė chirurgas, kuris palygino kiaulpienės lapo formą su liūto dantimi (dens leoni). Senovėje kiaulpienė buvo vadinama visų piktžolių karaliene.
Kiaulpienė yra tokia vertinga medicinoje, jog yra sakoma, kad jeigu ji būtų tokia pati reta kaip ženšenis, tai jos kaina būtų ne ką mažesnė.
Šiandien yra atlikta nemažai mokslinių tyrimų, patvirtinančių kiaulpienės poveikį sveikatai.
- Kiaulpienė skatina druskų ir vandens išsiskyrimą per inkstus.
Todėl gali būti vartojama kaip papildoma priemonė esant padidėjusiam kraujospūdžiui, tinimams. Kiaulpienės privalumas lyginant su sintetiniais šlapimo išsiskyrimą skatinančiais vaistais – ji yra kalio šaltinis. Vartojant šlapimo išsiskyrimą skatinančius vaistus kartu pašalinamas ir organizmui reikalingas kalis. Vartojant kiaulpienę kalio praradimas yra kompensuojamas.
- Kiaulpienė skatina skrandžio veiklą, tulžies išsiskyrimą, gerina apetitą.
- Kiaulpienėse esantis lecitinas skatina acetilcholino susidarymą smegenyse, kuris palaiko smegenų funkciją. Tokiu būdu kiaulpienė sulėtina arba visiškai sustabdo Alzhaimerio ligos vystymąsi.
- Be to, lecitinas palaiko gerą kepenų funkciją, todėl žolininkai rekomenduoja vartoti detoksikuojant kepenis;
- Vitaminai A ir C organizme veikia kaip antioksidantai, todėl jie vertingi norint pristabdyti auglio augimą.
- Augalo sultimis mažinamas cholesterolio kiekis kraujyje. Jomis gydoma aterosklerozė, taip pat tulžies pūslės ir inkstų akmenligė, nes skatina išskirti tulžies sekretą, mažina uždegimus.
- Taip pat jos gydo egzemą, furunkulus bei pigmentines dėmes.
- Kiaulpienių sultimis gydoma trachoma.
Sergantiesiems cukralige vertėtų su kiaulpiene nesiskirti žiemą vasarą, prisidžiovinti lapų ir naudoti juos maistui ir vaistui.
Šaknys
- Kiaulpienės šaknys kasamos pavasarį, iki pasirodant lapams, ar rudenį. Jos nuvalomos, nuplaunamos šaltu vandeniu, storos perskeliamos išilgai. Vytinamos tol, kol perpjovus nebeteka pieno sultys. Tuomet džiovinamos pavėsyje, gerai vėdinamoje patalpoje ar džiovykloje 40-50 °C temperatūroje.
- Išdžiovintos šaknys – išilgai raukšlėtos, kartais persisukusios, paviršiuje rudos, lūžyje pilkai baltos, bekvapės, kartaus skonio.
- Šaknyse yra karčiųjų glikozidų (laktukopikrinas, taraksacinas, amirinas), dervų, inulino (iki 40 proc.), sacharidų, sterinų, vitamino C, karotinoidų, nikotino rūgšties, flavonoidų, organinių rūgščių.
- Kiaulpienių šaknų nuoviras didina apetitą, gerina virškinimą ir medžiagų apykaitą, lengvina atsikosėjimą, skatina šlapimo išsiskyrimą, stabdo kraujavimą, yra puiki vidurius laisvinanti priemonė.
- Nuoviru gydomas vidurių užkietėjimas, hemorojus, odos pūliniai, nudegimai.
- Nevartoti esant tulžies pūslės akmenligei, neskirti vaikams, nes gali sukelti pykinimą, vėmimą.
- Šviežios, paskrudintos šaknys gali būti vartojamos kaip kavos pakaitalas. Kiaulpienių kava puikiai grąžina jėgas, suteikia daug daugiau žvalumo nei kavos pupelių kava.
- Kiaulpienės šaknų salotos vartojamos sergant diabetu, struma, sutrikus vyrų lytinei funkcijai ir kiaušidžių bei menstruacinei funkcijai moterims.
- Suaugusiam rekomenduojama 3-5 gramai žaliavos per parą.
Dažniausiai ruošiami kiaulpienės nuovirai:
1 valgomasis šaukštas džiovintų ir susmulkintų kiaulpienės šaknų užpilamas stikline verdančio vandens, 15 min. paverdama ir po 40 min. nupilama. Rekomenduojama gerti po 1/3 stiklinės 3 kartus per dieną.
Lapai
Kiaulpienės lapuose yra vitaminų C ir E, karotino, geležies, kalcio, fosforo, magnio druskų, šaknyse – inulino, dervos, vaško, organinių rūgščių.
- Kiaulpienių lapų nuovirai skatina akmenų iš inkstų ir tulžies pūslės išvarymą.
- Preparatai su kiaulpienių lapais rekomenduojami esant inkstų nepakankamumui, celiulitui ir nutukimui, o taip pat esant odos susirgimams, avitaminozei, anemijai.
Šviežius kiaulpienės lapus galima rinkti nuo sniego iki sniego.
Žiedai
- Kiaulpienės žiedų antpilas tinka pigmentinėms dėmėms ir strazdanoms gydyti.
- Žiedų nuoviras geriamas esant padidėjusiam kraujospūdžiui, nemigai.
Išoriniam naudojimui kiaulpienių žiedų antpilas gaminamas: į termosą įdėti žiupsnelį kiaulpienių žiedų, užpilti stikline verdančio vandens, palaikyti 1-2 valandas, nukošti, tirščius išsunkti.
- Šiuo antpilu trinama oda, norint atsikratyti strazdanų ir pigmentinių dėmių.
! Augalo negalima vartoti viduriuojant, nelaikantiems šlapimo. Atsargiai jos preparatais reikia gydyti vaikus. Prieš vartojimą būtina pasitarti su gydytoju.
KIAULPIENĖ VIRTUVĖJE
Kol pievos Lietuvoje geltonuoja nuo pienių, jomis galima ne tik gėrėtis, bet ir, prisiskynus pakankamai, išsivirti pienių medaus arba pasigaminti vyno.
Liaudies medicinoje pienių „medus“, kurio skonis primena bičių medų, tačiau yra mažiau intensyvus, giriamas kaip padedantis nuo kvėpavimo, kepenų ligų, tačiau į sirupą savo tirštumu panašesnis saldėsis gali būti valgomas ir vien kaip gardumynas.
Tuo metu romantiškai apdainuotas pienių vynas dažnai gardinamas įvairiais papildomais priedais – razinomis, apelsinų ar citrinų žievelėmis, padedančiais išgauti ryškesnį skonį.
Norintiesiems pabandyti pasigaminti medaus arba vyno iš pienių, pateikiami nesudėtingi receptai, kuriuos kiekvienas virėjas ar vyndarys ilgainiui ima tobulinti, ieškodamas naujų, savų skonių.
Pienių medus
Pienių žiedus medui patariama rinkti toliau nuo kelių ir kitų užterštų vietų saulėtos dienos rytą, o po lietaus žiedai – prastesni. Nors pievoje patogiau raškyti sveikas pienių galvutes, namuose reikia atskirti geltonus žiedlapius, kurie ir bus naudojami medui, bei žalias augalo dalis, kurios išmetamos, nes kitaip suteiktų kartaus skonio.
Apie litrą medaus galima pasigaminti pririnkus kelias rieškutes žiedlapių – maždaug tiek, kiek gausiai apsems litras šalto vandens.
Užpiltos pienės iš lėto apie 20 minučių kaitinamos ant silpnos ugnies – vos tik mišinys sukunkuliuoja, jis nuo viryklės nuimamas ir parą paliekamas pastovėti
.Kitą dieną skystis perkošiamas per sietelį, žiedlapiai papildomai nusausinami rankomis ir pašalinami. Tuomet į skystį dedamas kilogramas rudojo arba baltojo cukraus, griežinėliais supjaustoma citrina (galima su žievele). Atidengtas puodas neužverdant keletą valandų kaitinamas ant silpnos ugnies, kad vyktų garavimo procesas ir sirupas taptų šviežio bičių medaus tirštumo.
Pagamintas pienių medus turi būti laikomas vėsiai.
Žolininkų teigimu, panašaus medaus tokiu pačiu receptu galima pasigaminti ir iš medetkų žiedų.
Pienių vynas
Dešimčiai litrų pienių vyno reikia prisirinkti nuo poros iki penkių ar šešių tūkstančių žiedų, kurie užpilami šiltu, bet ne verdančiu vandeniu ir paliekami rūgti. Pakanka dviejų trijų šiltesnių ar ketverto penketo ne tokių šiltų dienų, per kurias skystis nuskaidrėja, nebelieka putų.
Tuomet pienės, skystį gerai nukošus, išmetamos, o jis pakaitinamas įdėjus razinų, apelsinų arba citrinų žievelių ar kitų pageidaujamų priedų. Kaitinama, kol šie priedai išskiria savo prieskonį, o tuomet skystis vėl košiamas ir pilamas į stiklinį naminio vyno butelį, kuriame ir bus brandinamas.
Pagal skonį pridedama cukraus (galima pabandyti apie pusantro kilogramo) ir įdedama šiek tiek vyno mielių, kurios turi paskatinti rūgimą ir padaryti vyną stipresnį. Kepimo mielės šiam procesui nėra tinkamos.
Butelį naminiam vynui galima pasigaminti iš stiklinio indo siauresniu kaklu, kuris sandariai užkemšamas, palikus tik tuščiavidurį vamzdelį, kuris iš butelio nulenkiamas į indą su vandeniu – šitaip pasišalina rūgimo dujos, tačiau į butelį nebepatenka naujo oro.
Rūgstantis vynas turi būti paliktas stovėti ramiai, po keleto dienų jis ima burbuliuoti ir audra butelyje siaučia keletą savaičių. Tuomet vyno galima paragauti ir, jei jis atrodo pernelyg rūgštus, pridėti dar cukraus. Po to butelis vėl sandariai užkemšamas ir procesas tęsiamas.
Pamažu naminis vynas nuskaidrėja per vasarą, o ragauti galima vėlyvą rudenį ar dar kiek palūkėjus, nors iki galutinio skaidrumo reikia laukti apie metus. Lietuvos vyndariai pienių vyno ragavimo šventę rengia kiekvienų metų gegužės viduryje – per patį naujo pienių „derliaus“ pasirodymą.
Salotos iš kiaulpienių lapų.
Kiaulpienių lapus 20–30 min. pamirkyti pasūdytame vandenyje. Nusunkus supjaustyti vidutinio dydžio gabaliukais. Pridėti sutrinto su druska česnako, smulkiai supjaustytos neluptos citrinos, sutarkuotų morkų ar burokėlių, keletą rūgštynių lapelių, sutrintų graikinių riešutų. Pagardinti majonezu ir citrinos sultimis. Galima pridėti keletą dilgėlės lapelių.
Kiaulpienių lapų ir petražolių salotos.
100 g kiaulpienių lapų pamirkyti pasūdytame vandenyje, susmulkinti, pridėti 50 g smulkiai supjaustyto svogūno, 25 g augalinio aliejaus ir acto. Pabarstyti krapais.
Kiaulpienių lapų su česnakais salotos.
2 saujos kiaulpienių lapų, 3 skiltelės česnako, 3 šaukštai augalinio aliejaus, 1 kiaušinis, druskos pagal skonį.
Kiaulpienių lapus 30 min. palaikyti pasūdytame vandenyje. Pridėti su druska sutrinto česnako, kapoto kiaušinio. Uždaryti augalinio aliejaus ir acto mišiniu. Pasūdyti, sumaišyti ir uždaryti grietine. Papuošti tarkuotu ridiku.
Kiaulpienių lapų ir šaknų sriuba.
Anksti pavasarį kiaulpienės iškasamos, nuplaunamos, storesnės šaknys perskeliamos, supjaustomos 1–2 cm ilgio gabalėliais. Virti 3 min. sūriame vandenyje, nukošti. Nuskustas bulves ir kiaulpienes sudėti į puodą. Užpylus trupučiu vandens, virti, kol suminkštės. Po to viską pertrinti per sietelį, įpilti nugriebto pieno arba vandens, įdėti prieskonių ir dar pavirti. Patiekti su pakepinta duona.
Kiaulpienių kartumo pašalinimo būdai:
- Lapus mirkyti labai sūriame vandenyje 20–30 min.
- Lapus apvirti pasūdytame vandenyje.
- Žygyje, kai nėra druskos, lapus dėti į tamsią vietą po akmeniu ar medžio šaknimis ir palaikyti 1–2 valandas.
