Vitaminas C (dar kartais vadinamas askorbo rūgštimi) – tai vandenyje tirpstantis vitaminas, reikalingas kai kurioms organizmo funkcijoms. Dauguma gyvūnų patys sintezuoja šį vitaminą, bet kai kurie gyvūnai (įskaitant žmones ir kitus primatus) to negali daryti.
Organizmui labai svarbios vitamino C antioksidacinės savybės. Dėka šių savybių askorbo rūgštis reaguoja su kenksmingomis medžiagomis, kol šios dar nespėjo pakenkti kitoms veikliosioms medžiagoms (tame tarpe kitiems vitaminams). Vitaminas C taip pat dalyvauja įvairių svarbių medžiagų sintezėje (pvz., hormonų, tulžies rūgščių, karnitino). Neginčijamas ir visų žinomas jo teigiamas poveikis imunitetui. Vitaminas C taip pat dalyvauja jungiamojo audinio, kaulų ir dantų augime.
Pirmą kartą vitaminas išskirtas 1928 metais, o 1932 metais įrodyta jo nauda užkertant kelią skorbutui. Tai žinomiausia vitamino C trūkumo sukeliama liga, kuri pasireiškia odos ragėjimo sutrikimais ir besiplečiančiu kraujavimu (gausu kraujo išsiliejimų odoje, raumenyse, vidaus organuose), netrukus prasideda dantenų uždegimas, sutrinka jungiamojo audinio gamyba, ilgai negyja žaizdos. Ši liga dažnai būdavo pastebima jūreiviams. Šiandien ji yra labai reta.
Santykinai mažas vitamino C gavimas su maistu dažniau sukelia peršalimus, miego sutrikimus ar padidina polinkį į venų išsiplėtimą ir hemorojų.
Vitamino C gausu citrusiniuose vaisiuose (citrinose, apelsinuose, limetose, greipfrutuose), pomidoruose, bulvėse, ypač jo daug svogūnų galvose. Taip pat vitamino C yra papajose, brokoliuose, Briuselio kopūstuose, juoduosiuose serbentuose, braškėse, žiediniuose kopūstuose, špinatuose, kiviuose.
Vitamino C perdozavimas yra neįmanomas, kadangi perteklinė askorbo rūgštis išskiriama su šlapimu arba, kai patenka labai didelės dozės, tuštinantis. Vienintelė neigiama pasekmė, ilgai vartojant didelį vitamino C kiekį, gali būti šlapimo parūgštėjimas (dėl šios priežasties ilgainiui atsiranda tikimybė susidaryti inkstų akmenims).
