Medetkos – visiems žinomi vaistiniai, dekoratyviniai ir prieskoniniai augalai. Vaistinėse gausu įvairių medetkų preparatų, o namuose tikriausiai daugelis turime jos džiovintų graižų. Medetkos auga ir dažnoje sodyboje. Jas auginti nesunku, jos nereiklios, pakenčia trumpas šalnas ir žydi iki vėlyvo rudens.
Žinoma apie 20 medetkų rūšių, paplitusių daugiausiai Viduržemio pajūrio kraštuose, Irane, Kanarų salose. Tai astrinių (Asteraceae) šeimos vienmečiai ir daugiamečiai žoliniai augalai ar puskrūmiai. Genties pavadinimas kilęs iš lotynų kalbos žodžio calendae – pirma kiekvieno mėnesio diena. Savo tėvynėje medetkos žydi beveik visus metus, taigi ir pirmąją kiekvieno mėnesio dieną.
Apie medetkų gydomąsias savybes žinojo jau senovės graikų gydytojas ir filosofas Dioskoridas. Medetkų antpilu jis gydė kepenų ligas, inkstų akmenligę. Bėgant amžiams medetkas naudojo tokie korifėjai kaip Galenas, Avicena, armėnų gydytojas Amasiaci (XV a), žinomas žolininkas Nikolas Kulpeperis. Jos naudotos ne tik kaip vaistažolės, bet ir kaip daržovės. Viduramžiais jų dėdavo į sriubas, avižų košę, virtinukus, pudingus ir vyną. Medetkos net buvo vadinamos „neturtingųjų prieskoniu“. Jos pakeisdavo brangų šafraną, nes nudažo patiekalus oranžiniai geltona spalva ir suteikia jiems specifinį skonį. Medetkas mėgo ir gurmanai. Vidurio Europoje medetkos kaip vaistinis augalas paplito XIII a. Jų dekoratyvinėmis savybėmis susidomėta XVI a.
Vaistinės medetkos graižai (Flores Calendulae) nuo seno plačiai vartojami medicinoje, kosmetikoje, maisto pramonėje kai kuriems produktams.
Graižai skinami pradėję žydėti, juos galima naudoti dvejus metus. Graižuose yra karotinoidų (karotino, likopino, violaksantino ir kt.), flavonoidų, kalendulino (dažinė medžiaga), saponinų, dervų, gleivių, organinių rūgščių, eterinio aliejaus ir kitų medžiagų.
Medetkų preparatai (tinktūra, užpilas, tepalas) turi antiseptinių savybių, slopina uždegimą. Jais skalaujama gerklė, kai sergama angina, tepami nudegimai, žaizdos. Medetkos geriamos tulžiai varyti, virškinimo sutrikimams, ginekologiniams susirgimams, širdies ligoms gydyti. Kai kuriose šalyse vaistinėmis medetkomis aromatizuojami sūriai bei sviestas, spalvinama tešla. Anglijoje ir JAV skaninamos sriubos, troškiniai, o žiedais puošiami patiekalai.
Medetkos pasižymi fitoncidinėmis savybėmis – atbaido nematodus, drugius, blakes. Jas galima sėti tarp daržovių arba gėlių. Medetkų kaimynystė gali išgelbėti ratilius nuo juodosios kojelės, o kardelius nuo tripsų. Manoma, kad žydinčių medetkų nemėgsta net kolorado vabalai. Bet nereikėtų pamiršti ir alelopatinių medetkų savybių – jų šaknys išskiria į dirvą medžiagas, kurios sulėtina kai kurių daržovių (ridikėlių, bazilikų) augimą.
Medetkos šviesamėgės, jas auginti geriausiai saulėtoje vietoje. Saulėje augančios medetkos žydi ryškesniais žiedais, juose daugiau karotino. Geriausiai auga puriose, trąšiose, pakankamai drėgnose dirvose. Sausesnėse dirvose trumpiau žydi, greičiau subrandina sėklas. Kai vasara drėgna, užaugina papildomų žiedinių ūglių ir žydi iki šalnų. Iš rudens dirvą reikėtų patręšti perpuvusiu mėšlu, fosforo ir kalio trąšomis. Azotinėmis trąšomis geriau tręšti papildomai vegetacijos metu.
Medetkų sėklos sėjamos tiesiai į dirvą 2–3 cm gylyje anksti pavasarį arba rudenį. Labai lengvai pasisėja pačios. Sudygsta per 9–15 dienų. Retinamos 20–25 cm atstumais, nelygu veislė. Kad medetkos pražystų anksčiau, daigus galima užauginti šiltnamyje ar kitoje patalpoje. Su 5–6 tikraisiais lapeliais daigai persodinami į nuolatinę vietą. Žydėti pradeda praėjus 5–6 savaitėms po sudygimo.
Medetkos atsparios šalnoms, pakenčia atšalimą iki – 5o C. Per sausras jas būtina laistyti. Jauniems augalams reikėtų patrumpinti viršūnėles, kad geriau šakotųsi. Reguliarus graižų skynimas skatina naujų formavimąsi ir prailgina medetkų žydėjimą. Jei nerenkate graižų vaistams, bent nuskinkite peržydėjusius.Vaistinės medetkos nuo seno auginamos ir Lietuvoje.
