KAS TA POGIMDYVINĖ DEPRESIJA?

0

Pogimdyvinė depresija

Koks pirmasis vaizdinys aplanko, išgirdus apie ką tik gimusį kūdikį? Daugumai prieš akis iškyla kokio nors matyto filmo ar reklamos scena, kur besišypsanti, laime spindinčiomis akimis mama glaudžia prie krūtinės savo mažutėlį žmogutį, o tėtis visus apkabina savo saugiu glėbiu. Deja… Euforija gimus vaikui išties aplanko, tačiau trunka gan neilgai. Vėliau pakilios emocijos atslūgsta ir lieka krūva kitų jausmų, su kuriais tenka susitvarkyti ir jaunai mamai, ir visai šeimai.

Daugiau nei pusė mamų po vaikelio gimimo praėjus kelioms dienoms pajunta netikėtus jausmus, kurie gali ir išgąsdinti. Be nuolatinės nuotaikų kaitos, kuriai, atrodo, visiškai nėra priežasčių, moteris gali jaustis irzli, be galo nuvargusi, sudirgusi, nekantri. Liūdesys, nepasitikėjimas savimi, nerimas ir ašarų audra yra visiškai normali jausmų išraiška pirmąsias dienas ar net pirmąsias porą savaičių. Tai vadinama pogimdyvine melancholija, kuri staiga užklupusi, taip pat staiga ir baigiasi.

Tačiau kartais melancholija nesibaigia, o pereina į depresiją. O kartais, net nepajutus melancholijos, depresija aplanko 4-6 mėnesį po vaiko gimimo. Vyrauja gana daug nuomonių, kaip dažnai susergama pogimdyvine depresija. Sakoma, kad serga 1 iš 6 gimdžiusių moterų, nors specialistai mano, kad iš tiesų ši depresija pasireiškia kur kas dažniau.

Pagrindiniai pogimdyvinės depresijos požymiai – nuolatinis nuovargis, beviltiškumas ir jausmų sumišimas. Štai kaip savo būseną apibūdina pogimdyvinę depresiją patyrusi mama: „Nesinori nieko: nei vaikelio, nei vyro, atrodo paliktų visi ramybėje, susispaustum kamputyje ir tyliai sau raudotum… Kitų žmonių išvis nesinori matyti. Arba veji vyrą lauk iš namų, nes erzina, o kitą minutę apsisukus raudodama ne savom ašarom prašai, kad jis grįžtų, nes jautiesi kaip uždaryta kalėjime su ta maža būtybe lovytėje, kuri neva yra tavo vaikas! Jokios meilės niekam, jokio noro rūpintis vaikeliu, noras, kad viskas išnyktų, grįžtų senasis gyvenimas. Ašaros, ašaros, ašaros. Niekada nepamiršiu, kad tuo laikotarpiu man vaikelis buvo NEBEREIKALINGAS, norėjau tik viena – kad viskas būtų kaip anksčiau. Begalinis nuovargis, psichinis išsikankinimas, nerimas, ašarojimas, galvos svaigimas… Taip baisu, kad man tai buvo baisiau už gimdymą. Net priešui to nelinkėčiau“. Emocinis nestabilumas, energijos ir motyvacijos trūkumas, šaltumas kūdikiui, tuo pačiu keliantis kaltės jausmą, žema savivertė, nerimas, apatija  – tai pogimdyminės depresijos simptomai. Sunerimti taip pat reikėtų, jei atsiranda nemiga (net ir esant galimybei užmigti), nesinori valgyti, sunku priimti net paprasčiausius sprendimus, sutrinka atmintis.

Visgi, pogimdyvinė depresija neamžina. Vienos mamos ją ištveria savarankiškai, kitoms prireikia artimųjų pagalbos, kitai daliai tenka kreiptis į specialistus. Jeigu moteris visgi sugeba pasirūpinti vaiku (jį pamaitinti, pakeisti sauskelnes, aprengti, užmigdyti, reaguoti į  verksmą) ir sugeba bent minimaliai pasirūpinti savimi (pavalgyti, apsiprausti ir bent trumpam numigti) – tai geras ženklas. Tuomet šeimos nariams lieka apsišarvuoti kantrybe ir kiek galint padėti mamai. Šeimos nariai gali perimti buities darbus, o pati mama gali:

  • Pailsėti. Leiskite mamai nors vieną naktį išsimiegoti, nepriekaištaukite dėl betvarkės namuose, neparuoštos vakarienės, svarbiausia, kad mama bent kiek pailsėtų. Nėra šeimos narių? Paprašykite draugų pagalbos bent kelioms valandoms;
  • Nebandyti gyventi kaip anksčiau. Moteris stipri būtybė, kuri gali išlaikyti visus keturis kampus, tačiau gimęs kūdikis reikalauja daug dėmesio. Moters organizmas turi atsigauti, tad bent trumpam nereiktų bandyti atlikti visų buities darbų, iš pradžių užteks vos išsiplauti indus ar grindis. Gali padėti dienos darbų planas (tik darbų neturėtų būti daug);
  • Prašyti pagalbos. Prašant pagalbos mama ne tik jos sulauks, bet taip pat ir turės galimybę pabendrauti, atsiverti ir pamatyti, jog nėra visiškai viena. Jei nesinori su niekuo bendrauti, mama gali išbandyti internetinių svetainių forumus, kur gali anonimiškai išsilieti ir pabendrauti su kitomis mamomis;
  • Mankštintis. Mankšta ne tik pakelia nuotaiką, tačiau tuo pačiu padės atgauti iki gimdymo buvusią ar net gražesnę figūrą;
  • gerti vitaminus. Esant depresijai padės kalis, magnis, vitaminas B6 ir vitaminas E;
  • Tapti egoiste. Svarbu pasirūpinti savimi, tuomet lengviau atsipalaiduojama, pakyla nuotaika, pasitikėjimas savimi, žvalumas. Pagerėjus mamos savijautai, tai pajunta ir kūdikis, tampa ramesniu, o mamai lieka daugiau laiko sau.

Tačiau jei depresyvi būsena tęsiasi ilgiau nei mėnesį ar du, o mama nesirūpina vaiku, t. y. nereaguoja į verksmą ir jo nemaitina, didžiąją laiko dalį praverkia, ją kankina nemiga, ji nesugeba nusiprausti, pavalgyti ir pasirūpinti savimi, vis kartoja, kad kenkia savo kūdikiui, kyla savižudiškų minčių, reikia nedelsiant kreiptis į specialistus, kurie įvertins būklę ir paskirs psichoterapiją arba medikamentinį gydymą.

Milda Mockienė

Dalintis:

Palikti komentarą