Vienos pirmųjų vaistažolių pavasarį – šalpusniai. Ankstyvieji šalpusniai (lot. Tussilago farfara) visoje Europoje yra vieni iš populiariausių vaistinių augalų, liaudies medicinoje naudojamų įvairioms ligoms gydyti. Anksti pražystantys, saulę primenantys žiedai nuo seno naudojami nuo įvairiausių uždegimų, kosulio, kitų kvėpavimo takų ligų gydymui. Šalpusnio lapus galima naudoti ir maistui – dėti į salotas bei sriubas.
Kaip teigia žolininkai, šalpusnis vienas efektyviausių augalų, sugebančiu užmušti bakterijas ir virusus. Tai nepamainomas vaistas prieš įvairiausius organizmo uždegimus. Gydo ir žiedai, ir koteliai. Suskinti žiedeliai ir koteliai džiovinami pavėsyje, tamsioje, gerai vėdinamoje vietoje. Kai žiedeliai apvysta, juos galima suverti ant siūlo, taip jie greičiau išsausėja. Išdžiuvusius reikia sudėti į sandarų indą ir laikyti tamsioje vietoje. Šalpusnių lapelius riekia skinti tik jaunus, švarius, gražius, kenkėjų nepaliestus.
Nors apie rudenį minčių kol kas nekyla, vis tik prisiminkime, kad rudenį verta prisikasti šalpusnio šakniastiebių. Taigi šalpusnio žiedeliai, koteliai, lapai ir šakniastiebiai padės įveikti įvairius uždegimus. Šalpusnis – vienas pagrindinių augalų, lengvinantys kosulį.
Šalpusnių arbata plikoma. 1 valgomąjį šaukštą džiovintų šalpusnių užplikyti puse litro vandens. Toks užpilas išgeriamas per vieną dieną – per tris kartus. Gerti tik šiltą gėrimą.
Efektyvus ir šalpusniu antpilas. Po 1 valgomąjį šaukštą šalpusnių žiedų ir lapų užpilti stikline verdančio vandens, indą uždengti ir įstatyti į kitą indą su verdančiu vandeniu. Kaitinti 15 minučių. Kai atvės, perkošti. Gautą skystį šiek tiek praskiesti virintu vandeniu ir laikyti vėsioje vietoje. Antpilas geriamas po pusę stiklinės 2 kartus per dieną prieš valgį. Gerina virškinimą, didina apetitą, lengvina kvėpavimą. Keli antpilo lašai į nosį gydo lėtinę slogą.
Teigiama, kad šalpusnių kremas gaivina ir stangriną odą, o patepus nosies landas – saugo nuo slogos. Kaip pasigaminti? Trečdalį puslitrinio stiklainio užpildyti šalpusnio žiedais ir užpilti kokybišku alyvuogių aliejumi. Stiklainį padėti ant palangės, kad indą pasiektų tiesioginiai saulės spinduliai. Taip indą su šalpusnio žiedais reikia laikyti 45 dienas.
Rekomenduojama šalpusnius maišyti su debesylais, dilgėlėmis, medetkomis – tada poveikis prieš įvairius uždegimus būna dar efektyvesnis. O sumaišius šalpusnį su džiovintų alyvų žiedais, gaunasi veiksminga priemonė, gydanti sąnarių uždegimą.
Iš ką tik suskinto šalpusnio daromi pavilgai. Ką tik surinktus lapus ir žiedus reikia sumaigyti ir masę dėti ant voties, rožės, sumuštos vietos – gydo žaizdas ir mažina skausmą. Galima gydyti akies miežį. Įpylus truputį vandens ir pakaitinus iki užvirimo, atvėsinta masė tepama ant sterilios marlės ir dedama ant akies miežio – atlėgs skausmas, miežis greičiau pranyks.
Sergantiems žarnyno ir skrandžio ligomis patariama gerti iš ankstyvojo šalpusnio pasigamintų sulčių. Sergantiems sloga rekomenduojama jų įlašinti į nosį.
Naudinga priemonė ir iš šalpusnio lapų pasigamintas sirupas. Jį reikėtų gaminti taip.
Šalpusnių lapus sluoksniuoti su nebalintu cukrumi (po žiupsnelį) moliniame inde. Sandariai uždengti ir pakasti sode, kad ant viršaus būtų plonas žemės sluoksnis. Palaikyti 2 mėnesius. Inde susikaupusį skystį (sirupą) perkošti, užvirinti ir laikyti vėsioje vietoje. Gerti po 1 arbatinį šaukštelį 2-3 kartus per dieną sergant kvėpavimo takų ligomis, bronchine astma.
Slenkant ir pernelyg riebaluojantis plaukams kartą per savaitę rekomenduojama galvą plauti dilgėlių ir šalpusnio lapų mišinio nuoviru.
Perspėjimas!
Visgi reiktų įsidėmėti, jog ankstyvasis šalpusnis dideliais kiekiais gali pakenkti sveikatai. Nesaikingi kiekiai arba ilgas šalpusnio preparatų vartojimas gali sukelti kepenų susirgimus. Tyrimai skelbia, kad preparatų, pagamintų iš šalpusnio, negalima vartoti nėštumo metu ir žindant. Taip pat nepatartina vartoti sergant anemija, širdies ligomis. Šis augalas nėra tarp dažniausiai alergines reakcijas sukeliančių augalų, bet visgi tai yra vaistinis augalas, ir nors ūminių apsinuodijimų nėra užfiksuota – augalo toksiškumas nėra iki galo žinomas.
