Sielvartą išgyventi sunku ir suaugusiajam, ką jau kalbėti apie vaikus. Jie gali sielvartauti dėl daugelio priežasčių: susidūrus su augintinio, senelio(-ės), bendraklasio, draugo, giminaičio, vieno ar abiejų tėvų mirtimi, taip pat dėl persikraustymo, tėvų skyrybų, didžiulės patirtos nuoskaudos ir t.t. Jei įvyko viena iš šių priežasčių – jau kilo problema, tačiau dar didesnė bėda tuomet, kai nežinome, kaip padėti savo vaikui. Dažniausiai tokiu atveju naudojamės dar vaikystėje tėvų ar mokytojų perduotomis nuostatomis, net nesuabejoję jų patikimumu. Tad kokių mitų reikėtų atsisakyti?
Pirmas mitas: „ Neliūdėk!“. Tai, ko gero, viena pirmųjų frazių, sakomų vaikui. Tačiau kodėl reikėtų neliūdėti? Juk mes prašome vaiko nesijausti taip, kaip iš tikrųjų jaučiasi. Mūsų prašymas neliūdėti visiškai nelogiškas. Jei susižeidžiame, niekas neprieina ir nesako: „Neverk, juk neskauda“. Taip pat nederėtų prieiti prie mamos gedinčio vaiko ir sakyti: „Neliūdėk, ji dabar geresnėje vietoje“. Liūdni, skausmingi neigiami įvykiai sukelia natūralią liūdną, skausmingą vaikų reakciją. Jei paraginsime vaiką nesijausti taip, kaip iš tiesų jaučiasi, paskatinsime jį neigti tiesą. Jei šalia esantys žmonės nesupras, kad liūdnos, skausmingos ar neigiamos emocijos yra normalios ir reikalingos, vaikas tiesiog užsisklęs ir slėps savo jausmus.
Antras mitas: „Tai, ko netekai, pakeisk kuo nors kitu”. Tai antras gana paplitęs mitas, dažniausiai tėvų naudojamas, kai vaikas susiduria su augintinio mirtimi. Turbūt dažnai tėvai nežinodami, kaip padėti savo liūdinčiam vaikui, kuris prarado augintinį, ištaria frazę; „Nesijaudink, šeštadienį nupirksime tau kitą šunį/katę/žiurkėną“. Taip mes ne tik skatiname vaiką nejausti to, ką jaučia, bet dar ir pažadame apdovanojimą – naują augintinį. Mes ignoruojame faktą, kad vaikas ką tik neteko geriausio savo draugo. Ir nors nupirksime naują augintinį, neišgyvenęs sielvarto vaikas gali neužmegzti ryšio su juo. Dar blogiau, idėja, jog skausmą, patiriamą dėl to, ko netekai, galima pakeisti kuo nors kitu, sukelia vaikui didžiulį konfliktą. Paneigiama vaiką ir jo buvusį augintinį siejusio emocinio ryšio svarba, taip nuvertinant bet kokius santykius. Idėja, vaikui nupirkti naują augintinį, nėra bloga, tačiau reikia išlaukti, kol vaikas susitaikys su netektimi ir bus pasiruošęs naujiems santykiams. Juolab, jog dažnai siūlome pakeisti ne tik augintinį ar mylimus prarastus žaislus, bet ir žmones – paaugliui, tik išsiskyrusiam su pirmąja meile, nesakykime: „Neliūdėk, aplink pilna merginų/vaikinų“.
Trečias mitas: „Sielvartauti reikia vienam“. Dažnai net nepagalvojame, kad vaikas mokosi stebėdamas mus. Sužinojus, kad mirė senelis, vaikas nori būti šalia tėvų, tačiau mato vienišą atokiai sėdinčią ir verkiančią mamą, o pakeliui pas ją, jį sustabdo dėdės ir sako: „Netrukdyk mamai, po valandėlės jai bus viskas gerai“. Tarsi parodydami, jog liūdėti reikia vienam. Ką daro vaikas? Eina į savo kambarį ir bando liūdėti vienas. Jį ne tik kankina mintis, kad neteko vieno brangiausių jam žmonių, bet dar turi sėdėti visiškai vienas, lyg būtų kuo nusikaltęs. Kai mažas kūdikis ko nors išsigąsta, jis pradeda verkti ir kviestis pagalbos. Tėvai tuoj pat atskuba ir parodo kūdikiui, jog jis nėra vienas. Ir staiga, vaikui paaugus, jis turi būti vienas, kai jam sunku. Dar blogiau, jei 5-6 metų vaikas išgirsta: „Jei nori verkti, eik į savo kambarį“. Taip mes vaikui tarsi sakome: „Nesijausk blogai, o jei jau nori, eik į savo kambarį ir sielvartauk vienas, nes mes nenorime to matyti“. Taip, paūgėjusio vaiko nereikia globoti kaip kūdikio, tačiau reikia jam leisti saugiai reikšti visus savo jausmus.
Ketvirtas mitas: „Būk tvirtas“. Mirus tėčiui sūnus išgirdo: „Privalai būti tvirtas dėl savo mamos“. Ar dar blogiau: „Dabar tu esi mažas šeimos vyras“. Kuo šios frazės netinkamos? Visų pirma, jos moko slėpti jausmus, antra, primeta vaikui rūpintojėlio vaidmenį ir liepia vaikui tapti suaugusiam vos per vieną naktį. Tai puikiai tinka ir skyrybų atveju. Tačiau mes juk norime, kad vaikai liktų vaikais. Mirties ar skyrybų patirtis užgula jų pečius sunkia našta, tad nesunkinkime jos dar labiau ir neverskime savo vaikų suaugti anksčiau. Būti tvirtiems mes suprantame kaip nerodyti savo jausmų aplinkiniams, o ypač vaikams. O jie to mokosi iš mūsų. Bet ar nebūtų geriau, jei sakytumėm ir darytumėm tai, ką jaučiame ir to paties mokytumėme savo vaikus?
Penktas mitas: „Imkis veiklos“. Veiklos mitas taip paplitęs, kad vargu ar atsirastų žmogus, kuris ištikus kokiai nors netekčiai, nebūtų buvęs paragintas tuoj pat pulti ką nors veikti. Mirties ar skyrybų sukeltas sielvartas palieka kuo giliausius pėdsakus vaiko gyvenime. Prisitaikymas gyventi be žmogaus, kuris visuomet buvo šalia – skausmingas, sunkus ir sudėtingas procesas. Kadangi netektis pati savaime yra didžiulė gyvenimo permaina, tad sielvartaujančio vaiko nederėtų apkrauti papildomais rūpesčiais. Kita vertus, jei vaikas visuomet buvo veiklus, tai taip pat nereikėtų bandyti keisti jo dienotvarkės.
Šeštas mitas: „Laikas gydo visas žaizdas“. Norint įveikti sielvartą ir emocinį skausmą, iš tiesų reikia laiko. Tačiau žaizdą išgydo ne laikas. Laikui bėgant žaizda sugyja gydant. Mitas, kad laikas gydo, puoselėja klaidingą nuostatą, jog laikas – tai aktyvi jėga, galinti daryti poveikį, ir, kad jei ilgai ir kantriai palauksite, viskas susitvarkys. Taip, laikui bėgant pasijuntame geriau, bet tik todėl, kad per tą laiką užbaigiame emocinį ryšį, tad nesakykime vaikui: „Po mėnesio pasijusi geriau“, verčiau padėkime atsisveikinti su netektimi.
Milda Mockienė
