Žaliavalgystės fenomenas kelia daugybę klausimų, jei galvojame kategoriškai – gerai tai ar blogai. Rengdama šį straipsnį, pati atlikau nedidelę apklausą ir pastebėjau, kad šimtaprocentinė žaliavalgystė, kaip gyvenimo būdas, žavi vos vieną kitą žmogų. O štai 50 procentų žaliavalgiško meniu beveik visiems apklaustiesiems pasirodė kaip būtinybė. Kyla klausimas, ar tai taip pat galima vadinti žaliavalgyste. Juk likę 50 procentų mitybos išlieka nepakitusi. Teoriškai žaliavalgystė apibrėžiama kaip termiškai neapdoroto (nevirto, nekepto, netroškinto) maisto vartojimas. Vadinasi, daugiau ar mažiau jo vartodami, tam tikru metu visi esame šiek tiek žaliavalgiai.
Apskritai, šviežių vaisių ir daržovių lietuviai valgo per mažai. Tik 3,3 proc. suvartoja PSO rekomendojamą 400 gramų kiekį per dieną. Europos Sąjunga taip pat vykdo kampaniją „+5 per dieną“. Tai vaisių ir daržovių skatinimo programa, kuria siekiama padidinti jų suvartojimą ir taip pagerinti žmonių sveikatą. Ne veltui termiškai neapdoroto žalio maisto vartojimas siejamas su gera savijauta, padidėjusiu energijos kiekiu, gyvybingumu. Augdami natūraliomis sąlygomis, maisto produktai prisigeria saulės energijos ir išlaiko didžiausią vitaminų ir mikroelementų koncentraciją. Todėl protinga būtų manyti, kad žaliavalgystė – teisingas pasirinkimas. Tačiau mitybos specialistai neskuba tam pritarti. Šimtaprocentinė žaliavalgystė, kai atsisakoma ne tik mėsos, žuvies, kiaušinių, bet ir kepto, virto ar troškinto maisto, tinka tikrai ne kiekvienam. Juk skiriasi ne tik žmonių gyvenimo sąlygos, bet ir jų konstitucinė struktūra. Be to, tai didelis išbandymas žmogui, kurio protėviai žalią maistą, sekdami gamtos ritmu, vartodavo daugiausiai vasarą. Tinkamai nesuderinus mitybos labai greitai galima nusilpti ir prisišaukti kitų nepageidaujamų simptomų, tokių kaip ilgalaikiai galvos skausmai, plaukų slinkimas, menstruacijų dingimas moterims ar net psichikos reiškinių sutrikimai. Svarbu paminėti, kad pirminėje stadijoje tai gali būti organizmo apsivalymo nuo šlakų ir toksinų ženklai. Tačiau jei savijauta negerėja, žaliavalgystės procentą derėtų skubiai sumažinti.
Ko gero, dažniausia priežastis, kodėl žmonės susižavi žaliu maistu – tai noras pasveikti nuo jau esamos ligos ar negalavimo. Gyvybinės energijos pripildytas maistas iš tiesų daro stebuklus. Egzistuoja nemažai istorijų apie sėkmingus išgijimus. Tačiau vargu ar tai galima pavadinti stebuklu. Labiau prigimtine organizmo savybe atsistatyti. Juk leidžiant organizmui pailsėti, atsigauti nuo sunkiai virškinamo maisto, perteklinio cukraus ir riebalų kiekio, greitai paruošiamų patiekalų, persivalgymo ar valgymo paskubomis streso metu, susidaro palankios sąlygos pasijusti geriau. Todėl žaliavalgystė netgi dažniau taikoma ne kaip gyvenimo būdas, bet kaip vaistas, padedantis atstatyti organizmo pusiausvyrą, pašalindamas ko jam nereikia ir pripildydamas jį vitaminais bei mineralais.
Savaitė geriant vien tik sultis, detoksikaciniai savaitgaliai šiuo metu madingi, o pusryčiams plakami žalieji kokteiliai ir glotnučiai jau prasiskverbia į dažno lietuvio namus. Galbūt ir nebūtina radikaliai keisti mitybos įpročius tampant žaliavalgiu. Gal visa esmė – praturtinti skurdų meniu sveikesniais pusryčiais ar vakariene. Tibetiečių medicinos taisyklė teigia: „truputį – vaistas, daugiau – maistas, dar daugiau – nuodas“. Bandydami pritaikyti tai savo kasdienybei nesudėtingai atsakysime į klausimą, kiek žaliavalgystės reikia man, kad būčiau sveikas ir laimingas.
Rūta Olechnovič
