Vaisvandeniai, limonadai bei kiti gazuoti gėrimai dažnam kelia susirūpinimą. Vidinė nuojauta, o gal kažkada nugirsta nuomonė palieka įspaudą pasąmonėje, todėl gaivintis ramia sąžine tampa neįmanoma. Galbūt net tikslios priežasties, kuo jau tie limonadai tokie žalingi, įvardyti nesugebėtume. Tiesiog žinom, kad geriau gerti bespalvį, beskonį vandenį. Ir tai tiesa. Gal viskas būtų kitaip, jei evoliucijos procese limonadas būtų išlikęs nepakitęs. Toks, koks buvo sukurtas. Gal apie tai net negalvotume, jei gazuoto gėrimo stiklinės užtektų visam vasaros sezonui. Neabejotinai kalbame apie saiką ir tai, kokie priedai vandenį paverčia malonumu.
Istorija teigia, kad XVII a. limonadu vadinosi gėrimas, pagamintas iš citrinos sulčių ir citrinos antpilo. Iš to ir pavadinimas – limonadas (angl. lemon – citrina, added – pridėta). O štai 1767 m. anglų chemikas J. Pristley išrado prietaisą, kuris vandenį prisotina dujomis – mums žinoma angliarūgštė. Verta paminėti, kad pirmasis gazuotas vanduo buvo naudojamas medicinoje, gydant įvairiausius virškinimo sutrikimus. Po kurio laiko buvo pradėta į gazuotą vandenį pilti cukrų, vaisių sultis. Taip atsirado pirmieji gazuoti limonadai. XIX a. susintetinus citrinos rūgštį atsirado galimybė ja pakeisti natūralius sirupus, tad tikros citrinos limonaduose nebeliko. Laikui bėgant cukrų pakeitė saldikliai (aspartamas E-951, sacharinas E-954, ciklamatas E-952), pradėta dėti dažiklių net norint išgauti natūralią spalvą. Tai, ką limonadu vadiname šiandien, nebeatitinka to, kas buvo ansčiau. Negana to, kontaktuodami tarpusvy sintetiniai priedai sukuria naujus cheminius darinius, kurie mūsų organizmui netinkami, nereikalingi, žalingi. Štai čia prasideda gazuotos saldžios bėdos. Bet iš tiesų net tokios baisios diagnozės kaip cukrinis diabetas, osteoporozė, žarnyno uždegimas, padidėjęs skrandžio rūštingumas, nutukimas, celiulitas ar tirpstantis dantų emalis gydomos paprastu nemokamu vaistu – saiku. Stiklinė per dieną – nebaisu, bet stiklinė kas valandą – verčia susimąstyti.
Bene dažniausiai aptarinėjamas cukraus kiekio klausimas gazuotuose gėrimuose. Naujos Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) rekomendacijos skelbia – per dieną ne daugiau nei 25 gramai arba 6 arbatiniai šaukšteliai cukraus. Tai – viena stiklinė limonado. Visa, ką suvartosite virš normos, jau yra už sveikos mitybos rekomendacijų ribų ir vienaip ar kitaip atsilieps sveikatai. Dietiniai vaisvandeniai ir dirbtiniai saldikliai, deja, išeitis tik sergantiems cukriniu diabetu. Nors suvartojamų kalorijų kiekis tikrai bus mažesnis, pasitikėti sintetiniais priedais neverta. Angliarūgštė – dar vienas svarbus gazuotų reikalų klausimas. Turėdama savybę atgaivinti, turi savybę ir dirginti – skrandį, žarnyną ir apskritai visą virškinimo sistemą. Todėl net gazuoti mineraliniai vandenys neturėtų tapti kasdieniu ritualu. Dažikliai – taip pat dažnas vaisvandenių priedas. Žinoma, mėlynės, burokėliai, kurkuma taipogi turi dažomųjų savybių, bet jas susintetinus ir pagardinus limonadą neretai aptinkame užrašą: „Gali neigiamai paveikti vaikų aktyvumą ir dėmesį“.
Tai kuo gi tuomet gaivintis? Išmėginkite vandenį! Jei vis tik norėsis sodresnio skonio, rinkitės vaisių kokteilius (smoothies) ar šerbetus, pasigaminkite natūraliai raugintos vaisių giros. O jei vis dėlto manote, kad limonadas – nepamainoma gėrybė, išbandykite alternatyvius gazuotus gėrimus, pagamintus naudojant natūralius vaisių sirupus, su sumažintu cukraus kiekiu ir be sintetinių priedų (pavyzdžiui, Fritz-kola). Toks limonadas kainuos brangiau ir rasite jį turbūt tik specialiose parduotuvėse, bet bent jau būsite tikri, kad gaivinatės ne savo sveikatos sąskaita.
Rūta Olechnovič
