Mairūnas

0

Mairunas

Vienmetis 20-50 cm aukščio dekoratyvinis, prieskoninis, medingasis, vaistinis augalas. Lietuvoje auginamas soduose ir daržuose. Kvapųjį mairūną galima auginti ir kambariuose.

Žolės nuoviras ir antpilai gerina apetitą ir virškinimą, mažina spazmus, dujų kaupimąsi žarnose, skatina tulžies ir šlapimo skyrimąsi. Vartojamas nuo skrandžio ir žarnyno ligų, kurios pasireiškia vidurių pūtimu, viduriavimu, diegliais.

* Mairūno preparatai turi raminamąjį poveikį, mažina depresiją, galvos skausmus, slogą. Žolininkės nuo galvos skausmo arba nerimo duodavo gerti mairūno antpilo ir prie ligonio lovos kabindavo į puokštę surištas mairūno šakeles. Jų kvapas teigiamai veikdavo ligonį, o fitoncidai naikindavo bakterijas.

* Sergantieji podagra arba reumatu buvo gydomi mairūno voniomis, o eteriniais aliejais trinami sąnariai. Aliejus gaminamas taip: 3 šaukštus džiovintos žaliavos užpilti pusantros stiklinės (300 ml) saulėgrąžų aliejaus. Laikyti 2 sav. tamsioje vietoje, retkarčiais sukratant. Po 2 sav. nukošti ir vartoti sąnariams gydyti, taip pat trinti išsiplėtusias venas.

* Sergant nemiga, sutrikus nervams daromos vonios. 4 šaukštus džiovintos žaliavos užpilti litru verdančio vandens ir palaikyti 30-35 min. Nukošus supilti į vonią, kurioje prausis ligonis.

 Gydo kosulį, naikina virusus. Imti šaukštelį mairūno aliejaus ir juo įtrinti krūtinę ir nugarą. Tai daryti 2 kartus per dieną 7 dienas.

! Mairūno nevartoti nėščioms moterims ir sergantiesiems opalige.

Vaistinė žaliava – antžeminė dalis (žolė). Pjaunama prieš žydėjimą arba žydėjimo pradžioje. Kai žolė išdžiūsta, lapeliai ir žiedai nubraukiami nuo stiebelių, supakuojami ir laikomi sausoje vietoje.

Mairūno žolėje yra eterinio aliejaus, kamparo, rauginių medžiagų, cukraus, organinių rūgščių, vitaminų, karčiųjų bei mineralinių medžiagų.

Mairūną gerai žinojo egiptiečiai, graikai, romėnai. Jį vartojo nuo daugelio ligų, ypač persišaldžius.

Dalintis:

Comments are closed.