Mūsų protėviai, ko gero, jau nuo seno žinojo, kokia naudinga yra sula, todėl prisileisdavo ne vieną statinę, kad visam vasaros darbymečiui užtektų. Lietuviams nuo seno mielesnė beržų sula. Pasaulyje taip pat vertinama klevų sula bei jų sirupas.
Sulos gavimas. Tinkama gėrimui sula pradeda bėgti, kai vidutinė paros temperatūra pakyla iki 4–6 °C. Tokia sula bėga 1–2 savaites. Klevai sulą ima duoti maždaug savaite anksčiau, nei beržai.
Sula gaunama medžio kamieno apačioje pragręžus nedidelę, kelių centimetrų gylio skylutę, į kurią įstatomas latakėlis sulai surinkti. Baigus rinkti sulą, skylutė užkemšama šakele ar mediniu kamščiu, užtepama sodo tepalu arba derva, kad neįsimestų puvinys.
Per sezoną iš vieno beržo galima surinkti iki 100 ar daugiau litrų sulos. Klevai sulos duoda ne tiek daug, tačiau ji būna cukringesnė. Iš beržų, nedarant jiems žalos, galima saikingai leisti sulą 10 metų.
Sulos nauda. Sula – neišsenkantis gamtos išteklių šaltinis, natūralus produktas. Joje yra per 20 įvairiausių medžiagų. Beržų suloje – iki 2 proc. vynuogių cukraus (gliukozės ir fruktozės), eterinių aliejų, įvairių mineralinių (kalio, kalcio, magnio, geležies ir kt.), rauginių medžiagų, fermentų, vitaminų ir kitų gydomųjų medžiagų. Klevų sula skanesnė, saldesnė (4 proc. cukraus), savo chemine sudėtimi mažai skiriasi nuo beržų. Šių gėrimų saldumas priklauso nuo to, kiek praėjusiais metais šaknyse, stiebuose sukaupta krakmolo.
Sula gali pakeisti vitaminus. Antrojo pasaulinio karo metais ligoninėse sula ir beržų lapų užpilai naudoti kaip dietinis gėrimas vaikams ir sužeistiems ligoniams stiprinti. Šis gėrimas gerina kraują, medžiagų apykaitą, padeda pašalinti iš organizmo šlakus, druskas esant sutrikusiai vandens ir druskų apykaitai (osteochondrozė, inkstų akmenligė, pabrinkimai, podagra ir kt.).
Sula padeda atsinaujinti raumenų ir kaulų audiniams, mažina kraujospūdį (geriama 3 kartus per dieną po stiklinę). Taip pat dezinfekuoja žaizdas, jos yra nudegimus gydančių vaistų sudėtyje. Sergantiems chroniška sloga kiekvieną rytą reikėtų išgerti po stiklinę sulos. Peršalus, stipriai kosint geriau ją pašildyti, įmaišyti pieno ir truputį krakmolo. Sula padeda atsikratyti antsvorio be specialių dietų.
Sula – ir grožio procedūroms. Sula gerai nuvalo, atgaivina bet kokio tipo veido odą. Ypač tinka inkštiruotai, spuoguotai, strazdanotai odai, kai yra pigmentinių dėmių. Sula skalaujame plaukus, kad šie geriau augtų, išnyktų pleiskanos. Plaukams stiprinti į sulą dera įmaišyti medetkų žiedų, keletą gvazdikėlių, įberti cinamono (ilgiau išlieka šviežia) ir mišiniu įtrinti galvos odą. Tokį mišinį laikome šaltai, sandariame inde.
Sula sveikiausia šviežia. Galima gerti vieną arba paskaninti spanguolių sultimis, citrina. Dar vertingesnė bus įmaišius bruknių ir dilgėlių lapų (2:1) ar erškėtuogių ir čiobrelių (1:1) užpilo. Ilgiau išlaikysime plastikiniame inde užšaldę šaldiklyje. Ją galima pasterizuoti ar pasiruošti sirupo. Senoliai sulą laikydavo medinėse liepų, ąžuolų statinėse, įmaišę serbentų, ąžuolo šakelių, duonos ir ją raugindavo.
Vėliau statinę laikydavo uždengę daigintų avižų želmenų „veltiniu“. Avižas sudaigindavo ant drėgnos medžiagos. Tokia sula vėsioje kamaroje ar rūsyje išlikdavo gaivi, aromatinga iki rugiapjūtės. Sveikatai stiprinti naudingas ir garintos sulos sirupas. Populiaresnis yra klevų sirupas. Pramoniniu būdu pagamintame sirupe nemažai geležies, B grupės vitaminų, amino ir kitų organinių rūgščių, 66 proc. cukraus. Manoma, kad šis sirupas – stiprus afrodiziakas.
Klevų sula ir sirupas ypač vertinami Kanadoje. Ten sula renkama iš cukrinių, raudonųjų, sibirinių bei uosialapių klevų. Sirupą kanadiečiai kabina kaip medų, naudoja įvairiems patiekalams, iš jo gamina cukrų. Sula ir sirupas populiarūs Suomijoje, Švedijoje.
Kaip sulą išlaikyti ilgiau? Į 2–3 litrus sulos įberkite 1 valgomąjį šaukštą cukraus, apie 10 razinų, įlašinkite citrinos. Supilkite į butelį ir gerai sumaišykite.
